Lietuva – itin miškinga šalis, tą byloja ir užsieniečių įžvalgos, ypač – apie mūsų sostinę. Užsienio didmiesčiuose yra gana įprasta matyti didelius betono plotus, tarp kurių labai mažais kiekiais pasodinta netikra (kartais ir tikra) augalija. Tuo tarpiu Vilniumi galime didžiuotis – jis daug žalesnis, gyvesnis ir sveikesnis nei dauguma kitų pasaulio šalių sostinių. Tačiau ar susimąstėte, kodėl Jūsų aplinką gaubia tiek daug miškų? Tai nėra atsitiktinumas. Kiekvienas miškas turi savo paskirtį.
Miškų ūkininkai perka mišką dėl įvairiausių paskirčių, tokių, kaip rezervatinio miško palaikymo idėja, specialios paskirties idėja, apsauginių miškų idėja ar ūkinių miškų išlaikymas. Visų pirma,
Rezervatinių miškų grupė – tai tokia grupė, kurios pagrindinis tikslas yra nemodifikuojamų miškų išlaikymas ir palaikymas. Tai reiškia, jog miškai, patenkanktys į šią kategoriją, auga natūraliai ir prie jų priežiūros neprisideda joks žmogus. Šiuose miškuose neatliekami kirtimai ar kita veikla.
Specialios paskirties miškų grupė – tai ekosistemų apsaugos miškai, kurių tikslas atkurti arba išsaugoti natūralias miško ekosistemas; arba rekreaciniai miškai, kurių paskirtis yra formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką: juose galimi kirtimai ir įvairūs pokyčių darbai.
Apsauginių miškų grupė – formuoja medynus, kurie apsaugo aplinką dėl vandens, oro ar kitų korekcijos atvejų. Šių miškų kirtimą sąlygoja sanitariniai kirtimai, kadangi yra reikalinga prevencija.
Ūkinių miškų grupė – šių miškų tikslas formuoti produktyvius medynus, nepamirštant gamtosaugos reikalavimų – šioje grupėje visi kirtimai yra galimi.
Dabar jau žinote pagrindines miškų išlaikymo ir naujų sodinimo priežastis. Suprantama, jog ne kiekvienas miškas gali būti kertamas, o kai kurių kirtimas yra griežtai ribojamas. Bet kokiu atveju, galime pasidžiaugti, jog mūsų šalyje dominuoja ūkiniai miškai, kurių priežiūra reikalauja vidutinio susitelkimo – dėl neribojamos jų gausos šiuo metu turime tokią žalią aplinką, kuria galime didžiuotis.